Dantų ėduonis, iškritusi ar nusidėvėjusi sena plomba, danties ar dantenų skausmas, į tarpdančius lendantis maistas – šios ir kitos juntamos priežastys dažnai atgena pacientus pas gydytojus ir diskusijų, ar reikia keisti plombą, tuomet nekyla. Kas kita, kai gydytojas siūlo perplombuoti dantį, nors pacientas nejaučia jokių simptomų ir yra įsitikinęs, kad ir senoji plomba dar gali kuo puikiausiai tarnauti. Tokiu atveju pacientui gali susidaryti įspūdis, kad gydytojas bando įsiūlyti paslaugą, kuri nėra būtina. Kuo pasitikėti – odontologu ar savo pojūčiais?
Iš tiesų joks save gerbiantis gydytojas nesiūlys nebūtinos paslaugos vien tam, kad papildomai užsidirbtų. Tai, kad nieko nejaučiate, dar nereiškia, kad viskas yra gerai. Tiesiog specialistas, turintis kokybišką diagnostinę techniką, pastebi problemas pačiose jų užuomazgose. Kuo anksčiau problema pastebima, tuo sėkmingiau išsprendžiama. Kaip tik dėl šios priežasties, verta reguliariai lankytis pas gydytoją ir atlikti profilaktinius burnos sveikatos patikrinimus.
Visų pirma, reikia suprasti, kad dantų plombos nėra amžinos. Kad ir kaip kokybiškai būtų atliktas plombavimas, vis tiek plombas reikės keisti po maždaug dešimties metų. Kai kuriais atvejais, jos tarnauja trumpiau. Kai kuriais, kai plombavimas atliktas kokybiškai, o dantys tinkamai prižiūrimi, plombos gali tarnauti ir ilgiau.
Panagrinėkime pagrindines priežastis, dėl kurių reikėtų keisti plombą, ir pasekmes, kurios gali nutikti, jos nepakeitus laiku.
Nusidėvėjimas
Kompozitinės plombos, ypač senesnės kartos, dyla greičiau nei danties emalis. Taigi plombos, kurioms 10 ir daugiau metų, dažniausiai būna praradusios savo aukštį, tūrį ir atlieka tik ertmės uždarymo funkciją. Dantis, turintis tokią plombą, nebeatlieka savo funkcijos visavertiškai. Kramtymo metu visas krūvis tenka likusioms danties sienelėms, tad didėja jų lūžimo ar skilimo rizika. Neretai danties sienelės lūžio linija būna žemiau dantenų linijos ir kokybiškai restauruoti tokį dantį yra labai sudėtinga. Gali tekti žeminti dantenas, o tada jau prarandame estetiką, nes dantis tampa tarsi ilgesnis nei kaimyniniai dantys. Be to, per žemą plombą turintis dantis dalį savo kramtymo krūvio atiduoda kitiems dantims, dėl to šie patiria perkrūvį. Dėl per didelio krūvio juose gali pradėti formuotis pleištiniai defektai, o silpniausioje danties vietoje – kaklelyje – byrėti emalis. Pakeitus seną plombą ir atkūrus danties anatomiją, jis vėl gali visavertiškai dalyvauti kramtyme ir atlikti savo funkcijas.
Antrinis kariesas, nesandarumas
Senos plombos neretai būna nesandarios, turi mikroplyšių. Pacientai kartais ir patys gali pastebėti tamsų, juodą apvadą aplink plombos ribas. Taip nutinka dėl to, kad mikrotarpelyje prisikaupia pigmento, todėl plombos ribos tampa gerai matomos. Per tą mikrotarpelį gali patekti ir bakterijų, kurios sukelia dantų ėduonį (kariesą). Toks po plomba besiformuojantis kariesas vadinamas antriniu, ir plombą tokiu atveju būtina keisti. Jeigu nėra antrinio karieso ir pati plomba dar nėra nusidėvėjusi, kartais užtenka grąžteliu plačiau atverti pigmentuotą tarpelį, jį išvalyti ir užlieti skystu kompozitu (jeigu nesandarumas tik paviršinis). Taip užsandarinus restauraciją, dar galima pailginti jos tarnavimo laiką.
Netvarkingos plombos
Netvarkingos plombos, kurias reikia keisti, nebūtinai gali būti senos. Po plombavimo jūs turite jaustis komfortiškai: nei liečiant liežuviu, nei sukandant restauracija neturi jūsų erzinti. Tiesa, kartais po plombavimo, kai yra keičiama sena plomba, jūs galite jausti aukščio pasikeitimą. Normalu, jei aukštį jausite vieną ar dvi dienas, bet sukandimas vis tiek turi būti komfortiškas – turite jausti, kad sukandate visais dantimis, abiem pusėm, o ne tik ant plombuoto danties. Jeigu prie aukščio nepriprantate ilgiau, informuokite odontologą, kad jis galėtų pakoreguoti plombos aukštį.
Plomba yra netvarkinga ir tuo atveju, jei valydami tarpdančius tam skirtu šepetėliu ar siūlu, jaučiate, kad jie stringa, kad siūlą kažkas drasko, jis nutrūksta. Tai gali rodyti, kad kažkur yra užsilikęs kabantis plombos kraštas. Deja, už tokio laiptelio gerai kimba ne tik siūlas, bet ir bakterijos bei apnašos. Galiausiai tai gali privesti prie antrinio karieso, dantenų uždegimo ir danties audinių netekimo. Plombos kraštai turi būti lygūs, restauracija – gerai nupoliruota, liečiant liežuviu – slidi. Valgant maistas neturi strigti tarpdančiuose.
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į dideles plombas, ar jos yra saugios likusiems danties audiniams. Anksčiau didelėms plomboms danties viduje būdavo naudojami cementai, kurie neturi adhezijos (sukibimo) su danties audiniais, tad jos laikosi tik mechaniškai. Tokie cementai danties nesutvirtina ir neprilaiko likusių danties sienelių, todėl kyla didelė rizika joms išlūžti. Lygiai tas pats galioja ir amalgamoms (sidabrinėms plomboms). Jos neturi gero sukibimo su danties audiniais ir yra kietos. Todėl neretai išėmus amalgamas, randame įtrūkimų ertmės dugne. Šiam įtrūkimui plečiantis, dantis gali skilti pusiau.
Tokias dideles senas plombas reikėtų keisti biomimetinėmis restauracijomis. Danties biobazė turi būti atkurta pluoštiniais kompozitais, o kramtomasis paviršius – tinkamai išmodeliuotas, kad kramtant pasiskirstytų krūvis. Esant dideliam defektui, geriausia protezuoti keraminiais užklotais, taip atkuriant danties tvirtumą ir biomechaniką.