Biomimetinė odontologija stengiasi atkurti ir pamėgdžioti natūralų dantį. Mūsų dantys sudaryti iš kelių skirtingų audinių. Jų visuma sinergiškai sukuria danties tvirtumą ir estetiką.
Išorinis danties audinys yra emalis. Tai kiečiausias žmogaus audinys. Jis yra labai tvirtas, bet trapus. Kad dantis būtų ne tik tvirtas, bet ir atsparus lūžiams, reikalinga kita, elastingesnė, medžiaga – dentinas. Pačiame danties viduryje yra pulpa (nervas). Tai yra kraujagyslių ir nervų darinys, užtikrinantis medžiagų apykaitą ir danties jautrumą. Restauruojant dantį biomimetiškai, visų pirma stengiamasi išsaugoti kuo daugiau natūralaus danties audinio. O ten, kur danties audinio yra netekta, jis atkuriamas medžiagomis, kurių savybės artimos emaliui ir dentinui. Taip restauracijos tampa tvirtesnės, elastingesnės ir tarnauja ilgiau. Kiekvienas odontologas turėtų laikytis biomimetinio principo – kiek įmanoma tausoti bei saugoti paciento natūralius dantis ir atkurti juos taip, kad restauracijos kuo mažiau kristų į akis.
Biomimetinis restauravimas užima daugiau laiko, kadangi dantį reikia atkurti sluoksniais, o plombuojant kramtomąjį paviršių – išmodeliuoti jo anatomiją. Tačiau tokios restauracijos tarnauja žymiai ilgiau ir apsaugo dantį nuo skilimų.
Kaip vyksta biomimetinis restauravimas? Visų pirma, iš danties yra pašalinami pažeisti audiniai. Būtina išvalyti visus infekuotus audinius, bet labai svarbu neišpreparuoti jų per daug. Tam naudojame karieso markerį, kuris nudažo tik infekuotą dentiną ir padeda jo šalinimo darbą atlikti maksimaliai tiksliai.
Tuomet labai svarbu paruošti švarų ir sausą darbinį lauką. Jei danties paviršius, kurį norime plombuoti, bus užterštas seilėmis ar krauju, plomba gali greitai iškristi ar tapti nesandaria. Jei plomba yra nesandari (yra mikroplyšys tarp jos ir danties audinių), po ja didėja antrinio karieso rizika. Sausą ir švarią aplinką padeda užtikrinti apsauginės koferdamo sistemos naudojimas. Tai yra guminis barjeras, kuris procedūros metu atskiria dantis nuo burnos ertmės. Koferdamas veikia abipusiai – ne tik seilėms neleidžia patekti ant plombuojamo danties, bet ir įvairioms cheminėms medžiagoms neleidžia patekti į burną.
Izoliavus dantį, paruošiamas jo paviršius, kad prie jo galėtų prisitvirtinti plomba ir susidarytų tvirta jungtis. Tam yra naudojama surišimo sistema, kuri šiek tiek įsiskverbia į dentiną. Pirmiausia turime atkurti dentiną. Tam naudojame stiklo pluoštu sutvirtintą kompozitinę plombą. Jeigu defektas yra didesnis, papildomai dedame ilgesnes skaidulas turintį pluoštą „Ribbond“. Pluoštiniai kompozitai, ypač kartu su „Ribbond“ skaidulomis, apsaugo dantį nuo skilimų ir lūžimų. Taip mes sukuriame danties biobazę – tvirtą jo pagrindą, prilygstantį namo pamatams.
Tada ateina laikas atkurti emalį. Tam naudojamas kietesnis, nusidėvėjimui atsparesnis kompozitas, o jei defektas didesnis – keramikinis užklotas, įklotas arba vainikėlis. Keramika yra artimiausia medžiaga emaliui, tiek pagal tvirtumą, tiek pagal dilimo savybes ir estetiką.
Toks pagal biomimetikos principą atkurtas dantis tarnaus ilgai ir atrodys estetiškai, o likusi danties struktūra bus apsaugota nuo skilimų ar lūžimų.
