Odontologija šiuo metu išgyvena naują požiūrį į dantų plombavimą – dantis plombuojantys gydytojai dabar ne „įdeda“ plombą, siekdami „užkišti skylę“ ir sustabdyti ėduonies plitimą, o atkuria dantį taip, kad jo beveik neįmanoma atskirti nuo sveiko. Tad dantų plombavimą būtų teisingiau vadinti restauravimu.
Naujos medžiagos, metodikos padeda atkurti prarastus audinius, galvoti ne tik apie tvirtumą, bet ir apie estetiką. Atkuriame beveik viską, ką praradome: dantų sieneles, kauburus, vageles, atstatome kramtomuosius paviršius.
Ir tai – ne viskas. Dantis – sudėtinga sistema, sudaryta iš įvairių medžiagų: emalio, dentino, cemento. Kiekviena iš jųskiriasi savo kietumu, elastingumu. Tik jų balansas sukuria tvirtumą, todėl restauruodami dantis mes laikomės biomimetinio (mėgdžiojančio gamtos modelius ir sistemas) principo. Parenkame ir sluoksniuojame įvairias medžiagas, kad restauruotas dantis savo savybėmis būtų kuo artimesnis natūraliam. Naujos medžiagos, plombavimo metodikos mums atvėrė galimybes atkurti ne tik prarastus audinius, galvoti apie restauracijos tvirtumą, bet ir apie estetiką. Restauruotas dantis turi būti nepastebimas, atrodyti natūraliai.
Šiais laikais apie plombavimą negalima galvoti kaip apie procedūrą, kurios metu odontologas jums “uždarys skylę”. Tai yra kur kas daugiau. Tai yra danties natūralių savybių atkūrimas, kad jis toliau galėtų visavertiškai funkcionuoti jūsų burnoje.